Per didelis įsitraukimas organizacijoje: nematoma dovana ar tiksinti bomba?

Darbe dažnai kalbama apie įsitraukimą, motyvaciją ir atsidavimą. Tačiau rečiau kalbama apie momentą, kai žmogus taip stipriai susitapatina su savo vaidmeniu, kad riba tarp „ką aš darau“ ir „kas aš esu“ pradeda nykti.

Iš pirmo žvilgsnio, tai gali atrodyti kaip sėkmės istorija, ypač organizacijos akimis. Žmogus investuoja daug energijos, jaučia atsakomybę, randa prasmę darbe. Tačiau kuo labiau profesinis vaidmuo tampa pagrindiniu tapatybės šaltiniu, tuo labiau jautrumas išoriniams pokyčiams didėja.

Tuomet kritika nebėra tik grįžtamasis ryšys apie darbą, ji tampa grėsme žmogaus asmenybei ir tarpusavio santykiams. Nesėkmė nebėra viena nesėkminga situacija, ji tampa asmenine nesėkme. Pokyčiai organizacijoje ima kelti ne tik profesinį neapibrėžtumą, bet ir egzistencinius klausimus: kas aš būsiu, jei pasikeis organizacija, mano pareigos? O jei būsiu atleistas?

Tokiose situacijose, kur baimė persipina su saviverte, žmonės dažnai pradeda dirbti itin daug, dar stipriau siekia įrodyti savo vertę ir dar sunkiau atsitraukia nuo darbo – laisvalaikis, draugai gali ir neegzistuoti.

Organizacijoms verta prisiminti, kad patikimiausi darbuotojai nėra tie, kurie visą savo vertę ir prasmę randa tik darbe. Patikimiausi darbuotojai yra tie, kurie turiningai leidžia laisvalaikį, turi sveiką santykį su darbu, geba kokybiškai ilsėtis ir dėl to – kokybiškai dirbti.