PSICHOLOGINĖ STIPRYBĖ AR KONTROLĖ?

Kai kalbame apie psichologinę stiprybę, dažnai turime gana aiškų vaizdą: tai žmogus, kuris susitvarko su sunkumais, išlieka ramus, nepasimeta. Tai žmogus, kuris nesustoja, net kai kiti jau pavargsta. Toks įvaizdis atrodo patikimas – tiek organizacijose, tiek asmeniniame gyvenime.

Tačiau tarp psichologų kyla klausimas: ar tai tikrai stiprybė, ar tik gerai išvystyta kontrolės forma?

Iš pirmo žvilgsnio skirtumas gali atrodyti subtilus, tačiau – labai svarbus. Kontrolė dažniausiai reiškia norą sumažinti vidinį nesaugumą: neleisti sau jausti per daug, neparodyti pažeidžiamumo, išlaikyti stabilaus žmogaus įvaizdį net tada, kai viduje verda emocijos. Tuo tarpu psichologinė stiprybė labiau siejama su gebėjimu išbūti su neapibrėžtumu, o ne jo vengti, bandyti kontroliuoti.

Stiprūs žmonės nėra tie, kurie nejaučia streso, nerimo ar nuovargio. Tai žmonės, kurie geba efektyviai veikti net jausdami visus šiuos jausmus. Tačiau čia atsiranda pavojus – kartais „gebėjimas veikti“ tampa nuolatiniu savęs spaudimu veikti bet kokia kaina.

Tuomet kontrolė pradeda atrodyti kaip stiprybė. Žmogus, kuris niekada nesustoja, laikomas atspariu, pavyzdingu. Nors už šio įvaizdžio kartais slepiasi ne stiprybė, o gana žalingas būdas tvarkytis su vidiniu pasauliu – per kontrolę, slopinimą.

Organizacijose tai atsiskleidžia labai aiškiai: darbuotojai, kurie visada susitvarko, dažnai tampa metų darbuotojais, įkvėpimu kitiems. Jie prisiima daugiau nei turėtų, nes jų persidirbimas kitiems tampa savaime suprantama norma – tik paprašyk, ir kolega padarys, juk jam „nesunku“.

Galbūt psichologinė stiprybė yra gebėjimas veikti efektyviai, atlikti savo užduotis kaip įmanoma geriausiai, bet.. turėti ribas, puoselėti ribas ir asmeninį gyvenimą?